Atsiliepimai, pastebėjimai

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsiliepimai:

***

Kiti atsiliepimai:

Europos Parlamento nario Leonido Donskio atsiliepimas Siųstis (PDF)

***

Gerb. Dariau,

Man patinka. Gyvoji archeologija – žingsnis į istoriją, be kurios nėra piliečio.
Tik tų objektų ne tiek daug juk turime dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Su linkėjimais,

Rimvydas Valatka

***

Laba diena, Dariau,
Ačiū už nuorodą. Labai graži idėja.
Linkime sėkmės ją įgyvendinant!
Pagarbiai,
Ekonomistų klubas
www.ekonomistai.eu

***

Gerbiamas Dariau,
labai džiugu, kad ėmėtės tokio įdomaus, bet sunkaus darbo! deja, esu tik teoretikė, tad galiu tik patarti Jums rūpimais klausimais literatūros bei specialistų atžvilgiu (jei reiktų archeologų, mitologų, etnologų pagalbos). Manau Jums pasiseks, nes Lietuvai tikrai tokių projektų labai reikia! Idant būtų lengviau generuoti idėjas, surenkite konferenciją – taip daug efektyviau mintis įgauna kūną:)

Pagarbiai,
menotyros dr. Jolanta Zabulytė

***

Gerbiamas Dariau Sabaliauskai,

Labai sveikinu šią Jūsų iniciatyvą, kuri atsipindi ir Europos
Sąjungos šūkį “Suvienijusi įvairove”. Visiškai sutinku ir pritariu,
jog yra būtina puoselėti tradicijas ir papročius, buitį ir amatus,
architetūrą ir menus. Jei kiekvienos ES šalies, miestai, miesteliai ir
bendruomenės tai išradingai darytų, kokioje margoje ir vieningoje
bendrijoje gyventume.

Pasistengsiu populiarinti tinklalapį apie Troškučius ir Mažeikių
kraštą. Paraginsiu ir savo kolegas, bičiulius kituose Lietuvos
rajonuose perimti šią idėją.

Manau, kad būtent tokių žmonių, kaip Jūs, dėka ir laikosi, vis dar
nenugriūva mūsų Lietuva. Tokių žmonių, kurie nerimsta, pergyvena,
ieško naujų idėjų. Suprantu, jog tokiems žmonėms kartais nelengva,
bet jie labai reikalingi.

Linkiu visokeriopos sėkmės bei jėgų įgyvendinat šį projektą.

Justas Vincas Paleckis

***

Lietuvai reikalinga kultūra….

Aras Vėberis

PASTEBĖJIMAI:

Žinau, kad nieko nežinau (Sokratas).
Troškučiai – troškulys – vanduo – žinios.

Per vandenį – kūnui gyvybė, per žinias – sielai gyvybė.
Visada trokškite tiesos, kokia ji bebūtų, būkite nuoširdūs sau.
Kelkite sau klausimus:
Kokia gyvenimo prasmė?
Iš kur atėjome ir kur einame?

Saulė pagrindinis energijos šaltinis duodantis žmonijai energijos nuo jos atsiradimo pradžios. Tik reikia išeiti į lauką ir pažiūrėti ką daro gamta.
Visi atsakymai po nosim.

Teodoras Grotusas (vok. Theodor von Grotthuß, 1785 m. sausio 20 d. Leipcige – 1822 m. kovo 26 d. Gedučiuose, Pakruojo raj.) – elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, geologas.

Melvinas Kalvinas (Melvin Calvin), emigranto iš Lietuvos sūnus, 1961 m. buvo apdovanotas Nobelio premija chemijos srityje už fotosintezes tyrimus.

Labai perspektyvios būtų organinės elektrinės. Koks jų veikimo principas? Prisiminkime, kaip sąveikauja augalai ir Saulė.
Kad augalo lapas iš vandens ir anglies dioksido pasigamintų statybinių medžiagų, angliavandenių, reikia energijos.
Jos augalas gauna iš Saulės spindulių pavidalu, o priima juos chlorofilas.
Jis padeda atplėšti vandenilio atomą iš vandens molekulės ir jį atiduoda anglies dioksidui.
Nei anglies dioksidas, nei vanduo, būdami skaidrūs patys negali įsisavinti Saulės spindulių ir paimti jos energijos,  reikalingos vandens molekulei suskaldyti. Paaiškėjo, kad chlorofilas yra geras puslaidininkis.
Saulės spindulių iš valentinės į laidumo juostą permestas elektronas iš chlorofilo patenka anglies dioksidui,  o valentinėje juostoje pasilikusi skylė iš vandens molekulės pasiglemžia elektroną.
„….Chlorofilas perneša elektronus iš vienų molekulių kitoms.
Taigi organinėse saulės elektrinėse chlorofilą būtų galima panaudoti kaip elektronų pernešimo agentą.
Čia reikėtų priminti prancūzų fiziko F. Žolio-Kiuri žodžius, kad jis, nors ir tikįs atominės energijos ateitimi,  bet manąs, kad tikrasis perversmas energetikoje į vyksiąs tada, kai žmogus išmoksiąs masiškai sintetinti molekules,  tokias kaip chlorofilas ar net tobulesnes.

F. Žolio-Kiuri mirė 1958 metais. O 1959 metais JAV mokslininkai V. Arnoldas ir E. Maklis pirmą kartą pateikė bateriją,
kurioje buvo augalų pigmentų — chlorofilo ir karotino. Šis prietaisas jau galėjo versti šviesą elektra.
Tiesa, jis buvo dar labai netobulas. Šia kryptimi dirbama ir Tarybų Sąjungoje, TSRS Mokslų Akademijos Cheminės fizikos institute. Darbams vadovavo fizikos-matematikos mokslų daktaras G. Komisarovas.
1968 metais ši grupė sukonstravo „fotovoltinę bateriją“.
Tai buvo žalio lapo modelis, gebąs transformuoti šviesos energiją į elektros energiją. Jos parametrai kasmet vis gerėjo.
Dabar naudingumo koeficientas jau siekia keletą procentų.

Mokslininkai tikisi po 20—30 metų (tai pasakyta apie 1988 metus) chlorofilo lapus gaminti pramoniniu būdu.
Galimas daiktas, jog dabar mokyklose besimokantys vaikai dirbs gamyklose, gaminančiose pigius žaliuosius fotoelementus.
Žinoma, toks spėjimas kai kam gali pasirodyti per drąsus.
Tačiau nereikia pamiršti, kad mokslininkai jau moka dirbtiniu būdu sintetinti chlorofilą.
O jeigu pavyks deficitinius puslaidininkius ir brangius metalus pakeisti žaliaisiais fotoelementais, ar nevirs tada dykumos ir jose esančios šalys turtingiausiomis Žemės sritimis, kaip šiandien yra nafta turtingi rajonai?
Ir ar neišsipildys tada pranašiški tarybinio akademiko A. Jofės kitados pasakyti žodžiai:
„Saulė, tūkstantmečius buvusi dykumos prakeiksmu, taps jos palaima“.

Koks gi Saulės energijos pranašumas prieš kitas energijos rūšis? Pirmiausia, Saulės energijos yra visur, ir jos ištekliai neišsenkami. Saulė yra beveik vienintelis energijos tiekėjas Žemei.
Palyginti su kitomis energijos rūšimis, kurias gauna Žemės paviršius, Saulės energija dominuoja.
Apskaičiuota, kad per metus vienas kvadratinis Žemės paviršiaus centimetras iš Žemės gelmių gauna apie 54 kalorijas šilumos.
Tai beveik 5000 kartų mažiau, negu Saulės siunčiama energija. Dalį energijos Žemė gauna iš žvaigždžių ir kitų planetų, bet ji net 30 milijonų kartų menkesnė negu Saulės. Saulės energijos tenka Žemei milžiniškas kiekis.
Jos srauto galingumas, tenkantis giedrą dieną 10 km2 plotui, prilygsta 7—9 milijonams kilovatų…..“
(http://www.fizika.lm.lt/content/view/822/1065/)

„Diodinis apšvietimas – tai naujovė apšvietimo srityje, padedanti taupyti savęs neribojant.
Apie penkis kartus mažesnės energijos sąnaudos leidžia vartoti tiek,
kiek reikia ir nesinervinti atėjus sąskaitai už suvartotą elektros energiją.
Jeigu dienos šviesos lempos ekonomiškumu dar prilygsta diodiniam apšvietimui, tai ilgaamžiškumo atžvilgiu jam lygių nėra.
Nors diodinis apšvietimas kainuoja 3 kartus brangiau nei plačiai paplitusios halogeninės lempos, tačiau tarnauja apie 20 kartų ilgiau.
Pačios paprasčiausios diodinės lemputės vidutinis darbo laikas – 50-70 tūkstančių valandų (tuo tarpu katrinė lemputė vidutiniškai dirba tik 2 tūkstančius valandų).
Šviesos diodų skleidžiamos šviesos intensyvumas šiek tiek didesnis nei halogenų, taip pat galima pasirinkti šiltus ir šaltus spalvų tonus.
Diodinis apšvietimas yra visiškai nekenksmingas sveikatai ir neskleidžia ultravioletinių spindulių. Be viso to, šviestuvuose naudojami šviesos diodai yra atsparūs lengviems sukrėtimams.
Taigi, faktai kalba už mus… “
(http://www.stiliausnamai.lt/lt/interjeras_eksterjeras/sviesa_kuri_kuria_nuotaikas.html)

Pagal filosofą Arvydą Juozaitį Kaliningradas Europos saulės rezginys, tai galime daryti išvadą, kad Lietuva Europos širdis. Geras būtų toks šūkis: Lietuva-Europos širdis.
Net mūsų istorija galėtų tą pasakyti ir liudyti.

1480 m. Prancūzija turėjo 12 mln gyventojų, Austrija-9,5 mln., Anglija-3,7 mln, Rusija-2,1 mln., Prūsija-800 tūkst., o Lietuva (LDK)-3,8 mln. gyventojų, nebijokime pristatyti save pasauliui, kaip buvusią viena iš didesnių šalių Europoje su savo kultūra, istorija.

Žmogaus vertė-pagal padarytus darbus be atlygio, dėl kitų.
Politika-tai sielojimasis dėl kitų. (Tėvas Stanislovas)

Kada šūkį- pinigai, pinigai, pinigai, pinigai, pinigai, pakeis į šūkį-žmonės, broliai, seserys, draugai, kaimynai.

Idėja ji, kaip vanduo, jei sunaikinsi idėjos skleidėją ji niekur nedings, ji išlys į paviršių, kuo ją daugiau stabdys, tuo stipresne srove ji prasiverš.

…Viena iš lietuvių ydų esanti atsparumo stoka:„Mažiausias nepasisekimas,
vietoj pakurstyti ryžtingumą, atima mums norą toliau dirbti;
viena ar kita priešo kliūtis, vieton stiprinti dvasią, mus atšaldo, paverčia atlėpausiais“
Smulki apgaulė tuo ir baisi, kad ji nebaudžiama apraizgo gyvenimą.
Tautą vienija kultūra. Savąją kultūrą reikia mokėti ginti.
Švietimas irgi gali vienyti tautą…
(Vincas Kudirka.Raštai.I tomas.Vilnius 1989 m.)

…paskirkime šias eilutes šventajam Pauliui. Aną dieną vieno tariamai katalikiškojo savaitraščio redakciniame straipsnyje daugybę kartų buvo linksniuojamas žodis„išverstaskūris“. Bet jei šiandieną ryžtamės kalbėti apie šventąjį Paulių, tai tokį panašų žodį turime linksniuoti gal dar tankiau negu piktas savaitraštis.
Pagalvokime: kurio iš mūsų gyvenime nebūta vingių, kurio iš mūsų gyvenimo kelias buvo visad teisus?
Ar maža vargome, kol padarėme posūkį į Dievo prieglobstį? Todėl ir kitiems palikime teisę eiti savo keliu, per savo vingius.
(Tėvas Stanislovas-mažutėlių tarnas.Birutė Tiknevičiūtė.2009 m.)

Gerbiami žurnalistai ir visi kiti informacijos skleidėjai, kodėl pateikiate ne realaus gyvenimo įvykius, o tik pačius blogiausius, teigiamų labai nedaug. Juk pasaulyje ir gamtoje teigiamų įvykių daugiau, gamtoje pavyzdžiui vilkai iš kaimenės stirnų puola tik kelias ir tas pačias ligotas.
Arba pro vieną tašką gatvės pravažiuoja tūkstantis vairuotojų ir napadaro avarijos, įvyksta tik viena.
Tad galėtumėte žiniasklaidos priemonėse teisingai pateikti informaciją,
t.y. proporcingai kiek vyksta teigiamų įvykių ir neigiamų ir pasaulis neatrodys toks juodas.
Be to, jei gamtoje ir visuomenėje realiai vyktų tokiom proporcijom neigiamų dalykų jau seniai būtų nelikę, nei gamtos, nei žmonijos. O gal viskas pateikiama juodai, kad liaudis visko bijotų, taip ją valdyti lengviau.
Pasaulį į priekį varo meilė ir baimė, visos kitos emocijos tik vediniai šių pagrindinių jausmų.
Iš baimės-pavydas, gobšumas, pyktis ir kt., iš meilės-pasiaukojimas, geraširdiškumas, kilnumas, altruizmas, solidarumas,draugiškumas, žmoniškumas…

Gyvosios archeologijos objektus susijusius su mūsų protėviais galima būtų statyti ir kitose dabartinėse valstybėse, kuriose gyveno mūsų protėviai, su kuriomis mes turėjome ne tik karus, bet prekybinius ir kultūrinius mainus . Tai galėtų padėti suartinti kaimynus.

Pinigų energija-nulinė, visas potencialas ir energija-žmoguje, jo žiniose, įgytose šeimoje, mokslo įstaigose, idėjose, prote, stiprioje valioje, teigiamose emocijose, protėvių patirtyje-savo genties, tautos, valstybės.
Protėvių patirties daugiau, nei 2 tūkstantmečius formavusios mūsų tautos, šalia gyvenančių tautinių mažumų ir kiekvieno individo charakterį.
Visų šių jėgų sąjunga ir yra didžiausia visa ko energija.

Publijus Gajus Kornelijus Tacitas 98 m. veikale „Germania“ pirmą kartą pamini aisčių gentis (Aestiorum gentes), kurias vėliau priskiriama baltų gentims.„Baltų“ sąvoką sukūrė vokiečių kalbininkas Georg Nesselmann 1845 m. ir ją naudojo šalia Baltijos jūros gyvenusioms panašioms etninėms grupėms.

Plinijus Vyresnysis-romėnų gamtininkas, filosofas, rašytojas, istorikas I m.e.a. irgi savo veikale „Gamtos istorija“ užsimena apie salą Baltija (Baltia, Balcia, Balisia) ir kad jos gyventojai renka ir parduoda gintarą.
Klaudijus Ptolomėjas II m.e.a pamini dvi baltų gentis sudinus ir galindus.
Teodorikas Didysis tarp 523-526 m rašė laišką aisčiams.
Jordanas (lot. Jordanes, Jordanis, Iornandes) – VI a. gotų istorikas 551 m. knygoje „Getica“ užsimena apie aisčius, kad jie taikūs.
IX a. Hamburgo-Bremeno arkivyskupas Rimbertas veikale „Šv. Anscharijaus gyvenimas“ (Vita Sancti Anscharii) aprašė plėšikiškus danų ir švedų žygius į Apuolę, kuršių genties žemėje.
Vulfstanas IX a. keliautojas ir pirklys, pasakoja, kad aisčių žemėje būta daug pilių, kad gausu medaus ir žuvies. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, o prastuomenė – midų.
Toliau keliautojas pateikia labai vertingos informacijos apie senovės baltų laidojimo papročius – rašoma, kad numirėlius nelaidotus laiko vieną ar du mėnesius, o didikus dar ilgiau. Paskui numirėlio turtą padalija į 5-6 dalis ir išdėsto aplink namus. Dėl jo vyksta raitelių lenktynės – greičiausieji susirenka ir pasisavina mirusiojo turtą. Po turto dalybų velionis sudeginamas.
(Norbertas Vėlius.„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.)

1009 m. pirmas Lietuvos vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.
Saulės mūšis (Šiaulių mūšis) įvyko 1236 m. rugsėjo 22 d. tarp Žemaičių ir į Žemaitiją įsiveržusios Kalavijuočių ordino kariuomenės.
Mūšis vyko netoli dabartinio Šiaulių miesto, pagal labiausiai pagrįstą hipotezę – Mūšos ir Tautinio santakoje (ties Jauniūnų kaimu, Joniškio raj.) Eiliuotoji Livonijos kronika nurodo, kad mūšis įvyko, kalavijuočiams grįžtant nuo Soule, Vartbergės Livonijos kronika rašo, kad mūšis vyko in terram Sauleorum.
Po pralaimėjimo 1237 metais Kalavijuočių ordinas buvo įjungtas į Teutonų ordiną.
(Romas Batūra. Žemaičių pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m. Šiauliai, Saulės delta. 2005m.)

Durbės mūšis (750 m. jubiliejus šiais metais)-1260 m. liepos 13 d. kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dab. Liepojos rajonas, Latvija), kurio metu žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius.
Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. ir XIV a. lietuvių laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu.
Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis:
Livonijos ordinas iš Durbės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, Livonijos ordino ir Vokiečių ordino pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, trukęs 14 metų (1260–1274 m.).
Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu,
vėl ėmė kariauti su vokiečių riteriais. Durbės mūšis sužlugdė Vokiečių ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. aštuntojo dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.
(Edvardas Gudavičius. Durbės mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija.2004)

Žalgirio mūšis (600 m. jubiliejus šiais metais) – 1410 m. liepos 15 d. vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pajėgų ir Kryžiuočių ordino, pasibaigęs pastarojo sutriuškinimu, po kurio jis nebeatsigavo.

Liublino unija – 1569 m. liepos 1 d. Liubline LDK ir Lenkijos sudaryta unija (karaliaus patvirtinta liepos 4 d.), pagal kurią iš Lietuvos atimtos didelės teritorijos, sumažėjęs suverenitetas, sudaryta Abiejų Tautų Respublika.
Unija numatė, kad LDK valdovu bus Lenkijos karalius, bus bendras seimas, kuriame LDK priklausė tik trečdalis vietų.
LDK išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia su iždu ir kariuomene.

Po trečiojo padalijimo (1795) LDK delegacija, nuvykusi pas Jekaterina II, paskelbė apie Lietuvos-Lenkijos unijos nutraukimą ir prisiekė imperatorei
Suprantama, LDK delegacijos deklaracija nebuvo laisvos valios aktas, tačiau ji pagrindė juridinį santykį tarp Rusijos ir LDK, kuris galėjo būti nutrauktas
remiantis restitutio in integrum principu.(Česlovas Laurinavičius.Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartis.1992)

Lietuvos nepriklausomybės aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d.
Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba
atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Šio akto signatarai:
Saliamonas Banaitis
Jonas Basanavičius
Mykolas Biržiška
Kazimieras Bizauskas
Pranas Dovydaitis
Steponas Kairys
Petras Klimas
Donatas Malinauskas
Vladas Mironas
Stanislovas Narutavičius
Alfonsas Petrulis
Antanas Smetona
Jonas Smilgevičius
Justinas Staugaitis
Aleksandras Stulginskis
Jurgis Šaulys
Kazimieras Šaulys
Jokūbas Šernas
Jonas Vailokaitis
Jonas Vileišis

Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo arba kovo 11 d. aktas – 1990 m. kovo 11 d. priimtas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo aktas, skelbęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Aktas buvo priimtas Aukščiausiosios tarybos pirmosios eilinės sesijos trečiajame posėdyje, 124 deputatams balsavus už ir šešiems susilaikius.

Kulinarinio paveldo gaminiai turi būti pagaminti aplinkoje, kurioje jie buvo sukurti, t.y. senovinėje aplinkoje, rankų darbas, o ne plytelėmis išklijuotoje patalpoje gaminant su naujoviškais įrengimais.
Taip pat paveldui atstovaujantys amatininkų darbai irgi turi būti gaminami savo epochą atstovaujančioje aplinkoje, o ne šiuolaikinėse dirbtuvėse.
Kulinarinis ir kultūrinis paveldas sukurtas naujomis technologijomis neturės savo epochos dvasios.
Technologijos gali padėti tik išplatinti informaciją apie šiuos gaminius.

Ėmė grėsti pavojus, kad Ordinas įsitvirtins Lietuvos valstybės žemėse, bet tik 1313 m. Ordinas pastatė pirmąją pilį dešiniajame Nemuno krante-Christmemelį (Skirsnemunė).

Katalikų ir stačiatikių prieštaravimai didėjo būtent tada, kai XV a. 3-iajame dešimtmetyje Vytautas Didysis (valdė LDK 1392-1430) vykdė aktyvią Rytų politiką.
1425 m. mirė Vytauto žentas, Maskvos kunigaikštis Vasilijus,uošvio globai palikęs žmoną Sofiją Vytautaitę ir mažametį sosto įpėdinį.
1471-1526 m. Jogailaičiai valdė 4 regionų valstybes-LDK,Lenkija, Čekiją ir Vengriją.
Vytautas Didysis (valdė LDK 1392-1430) ir Jogaila (Lietuvos didysis kunigaikštis (1377-1401) ir Lenkijos karalius (1386-1434)) buvo lietuviai ir pusbroliai.
Kunigaikščio Algirdo (valdė LDK su Kęstučiu (nužudytas 1382 m.) 1345-1377) žmona Julijona iš Tverės.
Zigmantas Vaza (valdė LDK 1587-1632, Lenkijos Karalius(1587-1632), Švedijos (1592-1599) )-Jogailaičių ainis, jo motina Kotryna Jogailaitė.
Kotryna Jogailaitė (1526 m. lapkričio 1 d. – 1583 m. rugsėjo 16 d.) – jauniausia Zigmanto Senojo ir Bonos Sforcos duktė.
Ji buvo Švedijos karaliaus Jono III-ojo žmona ir Zigmanto Vazos motina.(Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius. Lietuvos istorija iki 1795 metų.Vilnius 1998 m.)

Visi stebūklai įvyksta ir sunkūs darbai padaromi tik per stiprią valią,
sprendimus turime priimti patys ir tik patys, daugiau drąsos. Grūdinkite savo valią.

Vartotojiška kultūra artėja prie žlugimo. Ne kuo daugiau suvartoti, o gyventi kokybiškiau, pirmiausia dvasiškai.

Po truputį artėja ir didelių korporacijų žlugimas, sugrįžta mažieji. Kokybiška ir žmogui suteikianti malonumą prekė ar paslauga yra pagaminta ar suteikiama žmogaus, ne roboto ir ne prekybinių centrų „robotų“, o mažoje parduotuvėlėje ar gamybiniame cechelyje, amatininko, menininko dirbtuvėse, kur gali tiesiogiai pabendrauti su pardavėju, gamintoju, amatininku ar menininku, patiri bendravimo malonumą ir gauni kokybišką prekę, paslaugą, kurioje įkūnyta žmogaus kūryba ir mąstymas. Dideli gali išlikti tik naujų technologijų kūrimo ir gamybos objektai, bet su sąlyga, kad jie tarnaus tik kūrybinio darbo pagerinimui ir paslaugų (daugiausia informacijos perdavimo ir apdorojimo, susisiekimo priemonėms, alternatyvioms energetikos sritims kurti ir apdoroti, sveikatos srityje) suteikimo pagreitinimui, naujos technologijos netaps pagrindiniais mūsų gyvenimo tikslais.

Cogito, ergo sum. Mąstau, vadinasi, gyvenu (Rene Dekartas).

Ateina žinių, kūrybos visuomenė, ne daugiau kompiuterių nupirksime, t.y. daugiau vartosime, bet daugiau kursime materialines ir dvasines vertybes.

Kūryba – aukštesnės nervų sistemos veiklos procesas, kurio metu sukuriamos naujovės (lt.wikipedia.org).

Mintis arba mąstymas – mentalinis procesas, kuris leidžia gyvoms būtybėms modeliuoti suvokiamą pasaulį, efektyviai pasiekti savo tikslus, troškimus (lt.wikipedia.org).

Saulės mūšio (1236 m. rugsėjo 22 d.) metu tikrai niekas negėrė spirituoto vyno „Saulės mūšis“.
Karalius Mindaugas negėrė degtinės.
Mūsų protėviai gamino ir gėrė alų ir midų natūralaus rūgimo, nestiprų, sugebėjo gyventi be tabako.
Į Žalgirio mūšį mūsų kariai nėjo prisirūkę, prisigėrę stiprių alkoholinių gėrimų ar vartoję narkotikų.

Vytautas Didysis nevartojo svaigalų, gėrė tik gryną vandenį, kunigaikštis Algirdas, Kęstutis, Jogaila taip pat…

Žalgirio mūšis buvo laimėtas daugelio tautų jėgomis. Jame dalyvavo slavai (lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, dalis rusų ir čekų) ir lietuviai (aukštaičiai ir žemaičiai) (Istorikas J.Jurginis).

Dabartinės Lietuvos teritorijoje iki XIII a. gyvenusios gentys, kurios galėjo visiškai susiformuoti apie V-VII a.:

lietuviai, aukštaičiai, žemaičiai, kuršiai, skalviai, žiemgaliai, sėliai, jotvingiai.

Dabartinės Žemaitijos teritorijoje gyvenusios gentys:

vakariniai aukštaičiai, žemaičiai, skalviai, kuršiai, žiemgaliai.

Visiems, ketinantiems pradėti statyti gyvosios archeologijos objektus:

Būtų gražu, kad visa mediena, skirta gyvosios archeologijos objektams kurti, būtų atvežta iš kitur, išskyrus sergančius medžius ar jau krūmais per daug apaugusią miškų teritoriją, kai nebėra kitos išeities ir ją tenka iškirsti, kadangi jau nuo viduramžių tiek patys, tiek visokie ateiviai vežė mūsų medžius į kitus kraštus. Svetimšaliai iš mūsų juokiasi, kad nesijuoktų, bent dalis išvežtos medienos galėtų grįžti atgal.

Kai viską iš naujo pradedi, tik tada gali pabaigti, ką sugalvojai.
Nesėkmės mus užgrūdina, duoda dvasiai naudos ir padaro mus žmonėmis.
Mokslas ir religija vienas kito neatmeta, bet kai pradeda tarnauti tik
pasipelnymui, abudu netenka pagarbos.
Ne kompiuterių kiekis ar naujų technologijų įdiegimas – gyvenimo esmė, technika tik gali padėti greičiau gauti žinią, informaciją, padėti išlaikyti didesnį kiekį žmonių vienoje vietoje su mažesniais ištekliais, bet suteikti sielai atsakymus ji nesugeba.
Viską turime pajausti patys, nors ir būdami įkalinti savo epochoje ir vietoje.
Pažindami įvairias epochas galime šiek tiek atitrūkti nuo savo ribotumo ir prisiliesti prie begalybės.
Žmogus savo pašaukimą gali įvykdyti tik būdamas laisvas.

Dorybės, kurių turime siekti:
Meilė, nuoširdumas, teisingumas, išmintis, valia, tolerancija, kilnumas, ištvermė, orumas, drąsa, kuklumas, sąmojingumas, kantrumas.
Gebėjimai, kuriuos turime vystyti:
Mylėti žmones, priimti sprendimą pačiam, atskirti teisybę nuo melo ir šmeižto, paduoti ranką parkritusiam kelyje, vargstant padėti dar labiau vargstančiam, būti solidariu, altruistišku, supratingu.
Analizuoti ir sintezuoti turimą informaciją, nesiremiant vien tik nepatikrintais ir nepatikimais šaltiniais.
Abejoti, nepriimti tiesmukiškai dogmų (teiginys, nuomonė, teorija,
be įrodymų ar praktinio patikrinimo laikoma neginčijama tiesa).
Nešmeižti, neskleisti gandų nemačius įvykio savomis akimis ar neturint svarių argumentų apie neginčijamą tiesą, ypač tada, kai tokiais būdais norima pakelti, pagerinti savo autoritetą, dvasiškai ir materialiai sunaikinti kitaip mąstantį, nepatinkantį žmogų ar norint daugiau užsidirbti materialinių gėrybių tokiu keliu.
Per protą ir valią daryti visus gerus darbus, stipriai tikėti, kad juos pavyks padaryti, o apie blogus net nepagalvoti, jei pagalvosite, sustabdykite save taip galvojant.

Žavėkitės ir stebėkitės viskuo, tai palaiko sielos aktyvumą, dėkite pastangas pažinti pasaulį.

Vyksta evoliucija tiek gamtoje, tiek žmoguje, jo mąstyme, jo pasaulėžiūroje, jo aplinkos, savęs, religijų, filosofijų, socialinių ir ekonominių sistemų, visuomenės supratime, tegu visi, galintys įtakoti žmogų per žodį ir vaizdinį, labai atsakingai pagalvoja prieš darydami žingsnį žmogaus sąmonės ir pasąmonės link, nes tai gali sukelti negrįžtamų ir nepataisomų pasekmių ne vien tik žmogaus gyvenime, bet ir visuomenėje. Tai pirmiausia liečia politikus, žurnalistus, reklamos agentūras, religijų ir sektų atstovus, filosofus, ekonomistus, mokytojus, psichologus, gydytojus ir kitus žmones, susijusius su žodžio sklaida.

Žmonės susiję su Troškučiais:

VLADAS PŪNIS (2010 m. 100 metų nuo įsijungimo į kraštotyrą)

Mažeikių kraštotyros organizacijos „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė” įkūrėjas.

Tėvas pagal išsilavinimą buvo felčeris. Medicina domėjosi ir Vladas.

Vl. Pūnis į kraštotyrą aktyviai įsijungė dar 1910 m. Įkurti kraštotyrinę draugiją Vl.Pūnis pirmą kartą pabandė dar besimokydamas šeštoje gimnazijos klasėje. 1925 m. lapkričio 12 d. jis išsiuntė prašymą į Kauno archeologijos komisiją, kad būtų gautas leidimas įkurti Senovės mėgėjų kuopelę.
Po ilgų susirašinėjimų 1926 m. balandžio 14 d. jis iš Mažeikių apskrities viršininko gavo sutikimą, kad tokia organizacija būtų įkurta.

Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė (SPMK) buvo įregistruota ir pradėjo savo veiklą 1926 m. gegužės 3 d. Kuopelės steigėjai buvo ūkininkai Jonas ir Feliksas Petroškos, Viktoras ir Borisas Budriai bei Vladas Pūnis. Tais pačiais m. į kuopelės veiklą įsijungė geležinkelio darbininkas Ignas Sutkus, Antanas Kenstavičius, Alfonsas Dargis, Jonas Šaulys, Jonas Lipskis. Šie žmonės ir buvo veikliausi kuopelės nariai 1926-1928 m.. Jie tais metais tyrinėjo senovės kultūros paminklus, rūpinosi jų apsauga, fragmentiškai kasinėjo senkapius, esančius Kalnėnų, Zastaučių kaimuose. Kuopelė rūpinosi ir archeologinio paveldo apsauga.
Jos nariai buvo pasiskirstę, kas kuriuos žymesnius apskrities senovės paminklus prižiūrės. Vienas iš svarbiausių kuopelės narių darbų buvo muziejinę vertę turinčių senienų rinkimas. Dar 1925 m. Vladas Pūnis buvo įkūręs muziejėlį tėvo pastatytame name Kalnėnų kaime (3 km. už Mažeikių). Senienos buvo išdėstytos ant stalų, palangių, prie jų buvo padaryti paaiškinamieji užrašai, metrikos.

Vienas iš pagrindinių kuopelės tikslų buvo įkurti Mažeikiuose muziejų. Važinėjant po apskritį, tam buvo organizuojamos pinigų rinkliavos. Dalis surinktų lėšų buvo panaudota išleidžiant SPMK šapirografuotą leidinį „Praeitis” (pilnas pavadinimas Mažeikių Apskrities Senovės Pažinimo Mėgėjų Kuopos Pirmininko leidinys „Praeitis”. Iš viso išėjo du šio leidinio numeriai 1927 m. kovo ir balandžio mėnesiais. Jo tiražas buvo 200 egz.

SPMK aktyviausias veiklos laikotarpis 1926-1928 metai.

1928 m. Vladas Pūnis išvyko mokytis į Kauną studijuoti mediciną. Tada kuopelei ėmė vadovauti S. Ličkūnas. Tais pačiais metais iš SPMK senovės daiktų rinkinio ir S. Ličkūno asmeninės kolekcijos S. Ličkūno name buvo įrengtas muziejus. Tuo kuopelės veikla lyg ir užsibaigė. Dalis SPMK jaunesnių narių tais metais, taip pat kaip ir Vl. Pūnis, išvyko mokytis, kiti dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių nebeturėjo galimybės aktyviau joje dalyvauti.
Ir pats S. Ličkūnas neparodė didelio suinteresuotumo, kad ši kuopelė ir toliau aktyviai veiktų, nes daugiausia energijos skyrė muziejininkystei.

1930 m. išleistas SPMK ir muziejaus neperiodinio leidinio „Senovė” trečias numeris (numeracija pratęsta nuo šapirografuoto SPMK leidinio „Praeitis”). „Senovės” redaktorius ir daugelio čia paskelbtų straipsnių autorius buvo S. Ličkūnas. Vedamąjį parašė Vl. Pūnis, apipavidalino A. Dargis.

Oficialiai SPMK egzistavo iki 1931 m. rugpjūčio 30 d. Po to ji prisijungė prie „Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka”.
JUOZAS VAIČKUS (2010 m. balandžio 16 d. 125 gimimo metinės)

Mažeikių krašto lietuviško kultūrinio gyvenimo pradininkas.

Gimė 1885 m. Zastaučių kaime, Tirkšlių valsčiuje.
Mokėsi Liepojos, Dorpato, Pernavos gimnazijose, vėliau Peterburgo universitete, kur baigė teisės fakultetą. Mokydamasis universitete, jis kartu lankė ir Imperatoriškąją dramos mokyklą.
Teisininko veikla J. Vaičkus niekada neužsiėmė. Per vasaros atostogas su Mažeikiuose įkurta „Skrajojančiojo teatro” trupe važinėdavo po miestelius rengdamas lietuviškus vakarus. Iki 1914 m. ši trupė suvaidino 180 spektaklių.
1915 m. Peterburge J. Vaičkus įsteigė vaidybos studiją, kurioje rengė profesionalius aktorius lietuviškam skrajojančiam teatrui. Dirbdamas su šia grupe, jis pasiekė žymiai daugiau negu pradžioje tikėjosi. J. Vaičkaus suburtas kolektyvas tapo Lietuvos valstybinio dramos teatro branduoliu, o pats J. Vaičkus šio teatro vedėju ir režisieriumi, todėl pelnytai laikomas Lietuvos dramos teatro tėvu.
Mirė J. Vaičkus 1930 m.
1975 m. Lietuvos teatro pradininko Juozo Vaičkaus gimtinėje, Zastaučių kaime, atidarytas muziejus.
Mažeikių periodas J. Vaičkaus gyvenime užima nedidelį tarpsnį. Reikšmingiausi jo darbai nuveikti jau vėlesniu laikotarpiu. Bet J. Vaičkus pabrėžtinai didžiavosi tuo, kad jis gimė ir gyveno Mažeikiuose, kad čia kai ką ir kultūros srityje nuveikė. Ypač jis nuolat išskirdavo 1905 m. birželio 29 d. įvykusį pirmąjį oficialų lietuvišką vakarą Mažeikiuose, kuriame buvo suvaidintas spektaklis „Velnias spąstuose”. Kauno gubernijoje tai buvo taip pat pirmasis lietuviškas vakaras.

Parengė Danutė Mukienė ir Vytautas Ramanauskas informacija iš šios svetainės:
samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/mazeikasmen.lt.htm

Vladas Pūnis iš Kalnėnų, Feliksas Petroška (Zigmantas Petroška jo anūkas, gyvena Troškučių k.) iš Kalnėnų, Juozas Vaičkus iš Zastaučių, šitie kaimai: Troškučiai, Kalnėnai, Zastaučiai viens šalia kito.

Forerio (Barnumo) efektas

Forerio efektas (Forerio reiškinys, dar žinomas kaip Barnumo efektas) – tai psichologo Bertramo Forerio (Bertram R. Forer) aprašytas reiškinys, kad žmonės yra linkę vertinti teiginius apie jų asmenybę kaip labai tikslius, nepaisant to, kad tokie teiginiai taip pat tinka daugumai žmonių.
B. Foreris nustatė, kad teiginius, kurie aprašo asmenybę tam tikromis lakiomis ir bendromis frazėmis, žmonės vertina kaip būdingus tik jų asmenybei, neatkreipdami dėmesio į tai, kad tos pačios lakios frazės tinka beveik kiekvienam kitam žmogui.
HIPOKRATO (460-377 pr.Kr.) PRIESAIKA
Prisiekiu gydytoju Apolonu, Eskulapu, Higija ir Panacėja, taip pat šaukiuosi liudininkais visus dievus ir deives, kad šią priesaiką ir šį pasižadėjimą vykdysiu nepriekaištingai pagal savo jėgas ir sąžinę:
Savo mokytoją, išmokiusį mane šio meno, gerbsiu kaip savo tėvus, dalysiuos viskuo ir teiksiu, ko tik jam gyvenime reikės; jo sūnus laikysiu savo broliais ir mokysiu juos be atlyginimo ir sutarties, jei panorės šio meno išmokti; perteiksiu savo pamokas ir paskaitas bei viso kito mokslo žinias tiek savo, tiek ir savo mokytojo sūnums, taip pat tiems mokiniams, kurie pasižadės raštu ir duos gydytojo priesaiką, o be šių – niekam kitam.
Gydydamas ligonius, nurodysiu pagal sugebėjimą bei sąžinę atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ir skriaudos.

Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti.

Užsiimsiu medicinos menu, gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai.

Sergančių akmenlige pats neoperuosiu, – tai atlikti pavesiu prityrusiems chirurgams.

Į kokį tik namą aš beužeisiu, žengsiu sergančiųjų labui be išankstinio kėslo pakenkti ir įžeisti, ypač be kūniško geismo moterų ar vyrų, laisvųjų žmonių ar vergų, kuriuos man teks gydyti.

Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti.

Taigi, šios priesaikos nepriekaištingai laikantis bei jos nelaužant, tebūna man lemta džiaugtis gyvenimo laime ir darbo sėkme, o mano garbė tebūna amžinai visų žmonių aukštinama.

Jei šią priesaiką sulaužysiu ar neteisingai prisieksiu, teįvyksta man viskas priešingai.

ATNAUJINTA HIPOKRATO PRIESAIKA (1997):

Savo šeimos, mokytojų ir medicinos profesijos brolių akivaizdoje iškilmingai prisiekiu, kad, sutelkdamas visus savo sugebėjimus, laikysiuosi šios priesaikos:

Visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai, saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą.

Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais.

Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises.

Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus.

Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės nei savo noru, nei kitų prašomas.

Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.

Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis.

Visada būsiu korektiškas savo kolegoms.

Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės.

Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą.

Jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika.

Tepadeda man Dievas!

Prof. habil. Dr. Kazys Ambrozaitis
Prof. habil. Dr. Egidijus Barkauskas
Prof. habil. Dr. Aldona Bartusevičienė
Prof. habil. Dr. Vytautas Basys
Prof. habil. Dr. Juozas Blužas
Prof. habil. Dr. Povilas Čibiras
Prof. habil. Dr. Gintautas Česnys
Prof. habil. Dr. Jurgis Danys
Prof. habil. Dr. Balys Dainys
Prof. habil. Dr. Dalia Gaidamonienė
Prof. habil. Dr. Juozas Galdikas
Prof. habil. Dr. Vilius Grabauskas
Prof. habil. Dr. Laima Griciūtė
Prof. habil. Dr.Birutė Ignatavičiūtė
Prof. habil. Dr. Juozas Ivaškevičius
Prof. habil. Dr. Algirdas Juozulynas
Prof. habil. Dr. Petras Kaltenis
Prof. habil. Dr. Melonija Kiaulekienė
Prof. habil. Dr. Leonas Klumbys
Prof. habil. Dr. Marijonas Krikštopaitis
Prof. habil. Dr. Vincas Lapinskas
Prof. habil. Dr. Jonas Lelis
Prof. habil. Dr. Leonas Mačiūnas
Prof. habil. Dr. Algimantas Marcinkevičius
Prof. habil. Dr. Zorija Markienė
Prof. habil. Dr. Algis Mickis
Prof. habil. Dr. Domicelė Mikalauskaitė
Prof. habil. Dr. Petras Norkūnas
Prof. habil. Dr. Vytautas Obelenis
Prof. habil. Dr. Povilas Plevokas
Prof. habil. Dr. Elena Puodžiūnienė
Prof. habil. Dr. Algimantas Raugalė
Prof. habil. Dr. Benjaminas Siaurusaitis
Prof. habil. Dr. Vytautas Sirvydis
Prof. habil. Dr. Elena Stalioraitytė
Prof. habil. Dr. Antanas Sučila
Prof. habil. Dr. Pranas Šimulis
Prof. habil. Dr. Dalia Tamulevičiūtė
Prof. habil. Dr. Vytautas Triponis
Prof. habil. Dr. Vytautas Usonis
Prof. habil. Dr. Giedrius Uždavinys
Prof. habil. Dr. Konstantinas Valuckas

Pagal istoriką Juozą Jurginį, Jogailos ir Vytauto raštuose valsčių tijūnams įsakoma tijūnystes tapatinti su parapijomis ir bažnyčias su klebonijomis, kurioms padovanota žmonių, statyti prie jo dvarų. Prie bažnyčių leidžiama prekiauti, daryti turgų, o karčemoje alaus gėrimo magaryčiomis tvirtinti pirkimo-pardavimo sandėrius. Magaryčios buvo teisinis aktas, patvirtinimas, kad brangus daiktas, dažniausiai gyvulys, ne pavogtas ir ne rastas paklydęs, o tikrai pirktas. Taigi bažnyčia gavo ne tik religines, bet ir ūkines turgaus organizavimo funkcijas. Karčemai, kaip pelningai užeigai, laikyti reikėjo aukščiausios valdžios leidimo ir už jos laikymą mokėti mokestį.
Bažnyčia už tokią teisę mokesčio nemokėjo.

Pagal Vytautą Skuodį (g. 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje, JAV – geologas, gamtos mokslų daktaras, docentas, žymus disidentinio sąjūdžio dalyvis), po Tarybų Sąjungos intervencijos į Čekoslovakiją kilo didelis pasipiktinimas pačios Sąjungos visuomenėje. Atsirado pogrindžio spauda. Ji atsirado ir Lietuvoje, pirmoji kregždė buvo „Lietuvos katalikų Bažnyčios Kronika“, kurios išleidimo dingstimi buvo trijų katalikų kunigų nuteisimas (1970-1971) už tai, kad ruošė vaikus išpažinčiai ir komunijai. Leidinys pasirodė 1972 m.

Veliuona – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės čia gyveno jau akmens amžiuje.
1291 m. Veliuonos pilis (tuomet žinoma kaip Junigeda) pirmą kartą paminėta Petro Dusburgiečio kronikoje.
Veliuonos tvirtovė XIII a.–XIV a. buvo viena svarbiausių tvirtovių dešiniajame Nemuno krante, kovojant su kryžiuočiais.
Nuo 1315 m. kryžiuočių minimos Junigedos pilies vietoje minima Veliuonos pilis.

Raseiniai yra vienas seniausių Lietuvos miestų, išaugęs buvusioje (archeologinių) žemaičių genties teritorijoje.
Istorijos šaltiniuose Raseiniai minimi nuo 1253 m., kai Mindaugas, atsilygindamas Vokiečių ordinui už Lietuvos 1249–1253 m. vidaus karo metu suteiktą karinę pagalbą, užrašė šiai riterių vienuolių valstybei, be kitų Žemaičių žemių, ir pusę Raseinių žemės, arba valsčiaus;
likusią valsčiaus pusę Mindaugas 1254 m. padovanojo pirmajam Lietuvos katalikų vyskupui Kristijonui.
1416-1421 m. Raseiniuose pastatyta pirmoji bažnyčia,
XV a. pab. gyvenvietei suteiktos miesto savivaldos teisės (patvirtintos 1792 m.).
XV-XVIII a. miestas buvo Žemaičių seniūnijos administracinis centras; čia būdavo renkami Žemaičių seniūnai, Žemaičių seniūnijos raštininkai, seniūnijos žemės teismo teisėjai, karužos ir kt. pareigūnai, taip pat ATR Seimo delegatai nuo Žemaičių seniūnijos.
Girdžiai – kaimas Jurbarko rajone, į šiaurę nuo Jurbarko. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Stovi medinė Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia (pastatyta 1926 m.), veikia Girdžių pagrindinė mokykla (istorija skaičiuojama nuo 1907 m.) su krašto istorijos muziejumi, biblioteka, paštas (LT-74015). Pro kaimą teka Mituva.
1554 m. kaimas dovanotas Veliuonos klebonui, nuo 1842 m. valstybinė valda. XIX a. pradžioje pastatyta koplyčia,
1926 m. – Girdžių bažnyčia. Miestelis garsėjo Šv. Onos atlaidais.
Pirmą kartą Jurbarkas minimas 1259 m. P. Dusburgiečio kronikoje, kai Prūsijos ir Livonijos kryžiuočiai, atplaukę Nemunu, abiejų magistrų lygiomis lėšomis Karšuvos srityje, ant šv. Jurgio kalno (in terra Carsovie in monte Gergii) pastatė Georgenburgo pilį. Tai viena seniausių kryžiuočių pilių Lietuvoje, daug kartų minima ordinų kronikose.
XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru, XVI a. minimas valsčius.
1611 m. suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas – trys lelijos raudoname skyde.

Duok žmogui duonos riekę, vandens stiklinę, neduok žuvies ir tinklo žuviai pasigauti, bet padėk padaryti meškerę, kad galėtų sugauti žuvį pats.

Neteisk ir pats nebūsi teisiamas (Kristaus žodžiai).

Meskite į ją akmenį, jei patys esate be nuodėmės (Kristaus žodžiai).

Mes esame žmonės ir darome klaidas, svarbiausia jas pripažinti ir nekartoti jų daug kartų.

Aukščiausia laimė yra gryna sąžinė, o didžiausia nelaimė – netyra sąžinė (Sokratas).

NUORODOS:

www.ukranenland.de
www.biskupin.pl
Lietuvos gyvosios istorijos forumas
http://www.mnh.si.edu/vikings/start.html
http://www.jorvik-viking-centre.co.uk/
http://www.vikingespil.dk/
http://www.lad.if.vu.lt/
http://www.pajauta.tinkle.lt/

Troškučiai

Su Dievo valia,… Neišvažiuok, kurk ir atrask pats savo laimę Lietuvoje, per savo protėvių patirtį!

Atsiliepimai, pastebėjimai

Apie Troškučius